Aš ilgą laiką gyvenau su tokia mintimi, kad darbas ir laikas sau yra du atskiri dalykai. Žmonės, kurie sakydavo, juk jų darbas yra hobis, man atrodydavo šiek tiek keisti. Juk pagal atliktus tyrimus vos 10% - 20% žmonių pasaulyje dirba savo mėgstamą darbą. Tai, kaip vis dėlto yra, ar tikrai 8 valandos darbe yra visiškai kita erdvė ir daugeliai tai yra nelabai smagus laikas?
Aš nekalbu apie gyvenimo ir darbo balansą, bet labiau apie tai, kaip mes matome save savo asmeniniu laiku ir kaip darbo laiku.
Ankščiau aš turėjau net du atskirus telefonus: vienas darbui, kitas asmeniniam laikui. Taip man lengviau pavykdavo nubrėžti liniją, kur esu aš - darbe, ir kur aš - ne darbe. Daugelį metų tai puikiai veikė, tačiau atrodė, kad vienokia esu namie, kitokia esu darbe. Tai keldavo didelį stresą, nes jei būdavo dienos, kai reikia ilgiau padirbėti, jausdavaisi, kad kitą savo dalį išduodi ir dirbi ne dėl savęs, o dėl kitų.
Man net atrodė, kad tai, ką veikiu profesinėje srityje, yra visai ne mano, tiesiog likimas mane čia atvedė, aš pati to neiškojau. Širdyje mėgstu madą, šokti, bet ne projektų valdymą.
Dabar prisiminus kyla lengvas juokas, juk ten, kur dabar esame, esame dėl kokių nors priežasčių, jos gali būti įvairios: norime įgyti, kažkokių specialių žinių ir įgūdžių, norime užsidirbti pirmą milijoną, o gal praplėsti socialinį ratą, netgi gal dirbame toje organizacijoje, nes jinai labai madinga ir šauni.
Visi turime savo motyvaciją, kodėl esame ten, kur esame. Ir kuo greičiau suprasime tą motyvatorių, kodėl esame vienoje ar kitoje organizacijoje. Taip pat tuo lengviau bus derinant darbą bei asmeninį laiką, bei būnant savimi, nesijausti blogai, kad tenka kitą dieną keltis ir eiti į darbą.
P.S. vienas iš lengviausių būdų padedančių suintegruoti šiuos du pasaulius yra planavimas visas savo asmenines ir darbo užduotis viename planuoklyje, užrašų knygutėje ar kažkur kitur, kur tai darote.
Comments